DIDŽIOJI DILGĖLĖ
( Urtica dioica)

Dilgėlės apaugusios standžiais, bet labai trapiais šereliais, kuriose yra skruzdžių rūgšties ir kitų organinių rūgščių. Prisilietus prie dilgėlės, šerelis lengvai įsminga į odą ir lūžta, o patekusios rūgštys sukelia skausmą ir stiprų niežulį.

Trumpas aprašymas

Didžiosios dilgėlės yra daugiamečiai, 60-120 cm, kartais net 180 cm aukščio, ilgus šakniastiebius išauginantys ir sąžalynus sudarantys augalai. Randami miškuose, krūmynuose, pakrantėse, pievose, prie sodybų, pakelėse, dykvietėse. Iš tikro dilgėlės auga beveik visur, tik nemėgsta labai rūgščių dirvožemių. Visoje Lietuvoje paplitęs ir tikrai dažnas augalas. Jos žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Augalai dvinamiai. Vyriški ir moteriški žiedai susidaro ant skirtingų augalų. Žiedus apdulkina vėjas. Žaliava – dilgėlių žolė.

Sveikatai

Dilgėlės nuo seno buvo naudojamos gydimuisi. Iš lapų išvirta arbata vartojama organizmui stiprinti, kraujui valyti, ja gydoma mažakraujystė, šienligė, astma, artritas. Antpilas padeda nuo vidinio kraujavimo, reumato, odos ligų. Išoriškai gydomos odos ligos, artritas, nervų uždegimai, hemorojus, stiprinami plaukai, naikinamos pleiskanos. Dilgėlės didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį, mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme. Vitaminai K, C ir raugai regeneruoja kraują. Lapų užpilas palaiko gyvybingumą patiriant stresą, didina fizinį darbingumą.

Maistui

Maistui ir vaistams vartoti reikėtų tik jaunus lapus, kol ūgliai būna ne aukštesni kaip 15-20 cm. Juos galima džiovinti ir vartoti ištisus metus. Jauni lapai valgomi troškinti ar iš jų verdamos sriubos, nes juose gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų. Teigiama, kad jauni lapai maistingumu prilygsta bulvėms ar ankštinių šeimos valgomiesiems augalams. Dilgėlių lapus galima kepti ar virti kaip daržoves, panašiai kaip špinatus, dėti į sriubas, daržovių, kiaušinių ar mėsos patiekalus.