Raudonėlis

Auginimas

Raudonėliai dirvai nereiklūs, gerai auga įdirbtoje, derlingoje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje. Nemėgsta rūgščių, užmirkusių ir gerai įtręštų dirvų. Aromatingiausi būna saulėtoje ir atviroje vietoje augantys augalai. Lengviau pakenčia sausrą nei drėgmės perteklių. Augalai dauginami sėklomis, daigais ir dalijant kerus. Žaliava – raudonėlių žolė, kuri pjaunama žydėjimo pradžioje. Savo reikmėms, turint kelis augalų kerus, galima naudoti ir šviežius lapelius, ir džiovintą produkciją.

Įdomu

Graikiškai ‚oros‘ reiškia „kalnas“, ‚ganos‘ – ‚pažiba, papuošalas‘. Tikėtina, kad augalas gavo vardą dėl augimo vietos ir žiedų grožio.
Raudonėlių vonios pasižymi stiprinamuoju ir valomuoju poveikiu.
Raudonėlis skatina menstruacijas, todėl nėščiosios turėtų jo vengti.
Sudžiovinti žiedynai labai dailiai atrodo nedidelėse sausų augalų puokštėse.

PAPRASTASIS RAUDONĖLIS
(Origanum vulgare)

Raudonėlio gentyje egzistuoja apie 30 rūšių. Tai ne tik naudingi, bet ir labai dekoratyvūs augalai. Egzistuoja daugybė formų ir veislių, tinkamų auginti pavieniui ir grupėmis, gėlynuose ir balkonuose, kubiluose ir alpinariumuose. Be to tai vienas pagrindinių prieskonių Viduržemio jūros regionų virtuvėje.

Trumpas aprašymas

Paprastasis raudonėlis – tankius kerus sudarantis daugiametis augalas, galintis užaugti iki 80 cm aukščio. Žiedai smulkūs, rausvai violetiniai, rečiau – rausvi ar balti. Žydi nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Žiedai išskiria daug nektaro, todėl privilioja daug bičių. Toje pačioje vietoje augalai gali augti iki 10 metų. Kilęs raudonėlis iš Pietų Europos, o dabar aptinkamas visoje Europoje iki Skandinavijos, taip pat Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje sausose pievose ir saulėtuose šlaituose, retuose miškuose, pamiškėse, kalvose, kalkinguose ir pakankamai derlinguose dirvožemiuose. Pasitaiko beveik visoje respublikoje, išskyrus Vidurio lygumos šiaurinius rajonus.

Sveikatai

Paprastasis raudonėlis žadina apetitą, skatina žarnyno veiklą, gerina virškinimą, nuima skrandžio ir žarnyno spazmus, vėmimą ir galvos skausmą, varo prakaitą, šlapimą, tulžį, naikina mikrobus, gydo uždegimus ir malšina skausmą. Pasižymi raminančiu, antiseptiniu, priešuždegiminiu ir žaizdas gydančiu poveikiu. Liaudies medicina gydo juo galvos skausmą, peršalimą, reumatizmą, lytinius sutrikimus. Jo antpilas varo prakaitą, skatina bronchų ir virškinimo trakto sekreciją, žadina apetitą, gerina žarnyno peristaltiką, skatina menstruacijas. Vartojamas užkietėjus viduriams, esant meteorizmui, sumažėjus tulžies sekrecijai. Raudonėlis turi raminantį ir antispazminį poveikį. Jo antpilas geriamas nuo nemigos, galvos skausmų, nervinio jaudulio. Tačiau negalima gerti daug ir stiprios arbatos. Išoriškai vartojamas gydant reumatą, išbėrimus, furunkulus, sausiems ir drėgniems kompresams nuo sąnarių ligų. Gydo pūlingas žaizdas, sužeidimus. Šiltu užpilu skalaujama burna sergant parodontoze, stomatitu.

Maistui

Raudonėlio aromatas primena mairūno ir čiobrelio kvapą. Džiovinta ir šviežia raudonėlio žolė – vienas iš komponentų visame pasaulyje žinomo prieskonių mišinio organo ar picos prieskonio pavadinimu. Jo yra daugelyje prieskonių mišinių. Raudonėlis ypač populiarus italų, ispanų ir meksikiečių virtuvėje. Jis puikiai tiks su kepta mėsa, keptomis bulvėmis arba žalumynais. Su raudonėliu pagaminti pievagrybių patiekalai pasižymi švelniu skoniu ir aromatu. Raudonėlis dedamas į salotas, pomidorų padažus, daržovių ir kiaušinių patiekalus, sriubas, krabus, dešras, trintas sriubas, guliašą ir sūrio patiekalus. Rekomenduojama raudonėlį derinti su baziliku ir juodaisiais pipirais. Raudonėlio mišinys su baziliku, papildytas nedideliu kiekiu čiobrelio ir rozmarino, dietiniuose patiekaluose pakeičia druską.